Vadovaujantis Europos Sąjungos valstybių patirtimi, Lietuvos darbo teisėje ir darbo santykiuose stengiamasi socialiniams partneriams suteikti kuo didesnį vaidmenį reguliuojant darbo santykius ir mažinti valstybės galimybę imperatyviai šiuos santykius reguliuoti. Būtent šį procesą apibūdina sąvokos socialinė partnerystė ir socialinis dialogas, kurios vartojamos darbdavių ir darbuotojų atstovų derybų ir konsultacijų procesui apibūdintim, skelbia Valstybinė darbo inspekcija. 

Darbo kodekse numatyta, kad darbo sutarties šalys ir jų atstovai savo interesus derina ir įgyvendina naudodamiesi socialinės partnerystės formomis. Svarbu pastebėti, kad socialiniais partneriais laikomos darbuotojų ir darbdavių organizacijos, derinančios tarpusavio pozicijas svarbiais darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais. Darbuotojų atstovais laikomi profesinė sąjunga, darbo taryba arba darbuotojų patikėtinis. Darbdaviui socialinėje partnerystėje darbdavio lygmeniu atstovauja juridinio asmens vienasmenis valdymo organas arba jo įgalioti asmenys. Darbdaviams socialinėje partnerystėje šakos, teritoriniu arba nacionaliniu lygmeniu atstovauja darbdavių organizacijos.

Reklama (banerį galite išjungti užsiregistravę)

Socialinė partnerystė įgyvendinama sudarant dvišales, trišales tarybas, dalyvaujant jų veikloje ir sudarant susitarimus dėl darbo, socialinių ir ekonominių klausimų; informavimo, konsultavimo procedūromis ir valdant darbdavio juridinį asmenį; inicijuojant, vedant kolektyvines derybas ir sudarant kolektyvines sutartis. Kolektyvinės derybos – tai būdas darbdaviui ir darbuotojams rasti kompromisinius sprendimus, kuriais abi derybų šalys kažką laimi. Kolektyvinės sutartys svarbus šalių derybų rezultatas, kadangi jose galima sutarti abipusiškai svarbias garantijas, įsipareigojimus ir panašiai, kurie aktualūs ir svarbūs konkrečiai darbovietei, teritorijai, šakai.

Kolektyvinė sutartis – darbo teisės normas, šalių tarpusavio teises, pareigas ir atsakomybę nustatantis rašytinis susitarimas, kurį sudaro profesinės sąjungos, darbdaviai ir jų organizacijos. Kolektyvinės sutartys įstatymu priskirtos Lietuvos darbo teisės šaltiniams. Sudarant kolektyvines sutartis įstatymų nustatytais atvejais ir apimtimi galima nustatyti naujas darbo teisės normas ir (arba) pakeisti jau galiojančias.

Darbo kodekse numatyta skirti dirbti poilsio dieną galima tik su darbuotojo sutikimu, išskyrus atvejus, kai dirbama pagal suminę darbo laiko apskaitą ar kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais; laikinasis darbuotojas turi teisę nutraukti laikinojo darbo sutartį savo rašytiniu pareiškimu, įspėjęs laikinojo įdarbinimo įmonę ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas.

Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali būti ilgesnis kaip keturiolika kalendorinių dienų; dirbančio naktį darbuotojo darbo laikas vidutiniškai negali viršyti aštuonių valandų per darbo dieną (pamainą) per apskaitinį trijų mėnesių laikotarpį, tačiau aukštesnio negu darbdavio lygmens kolektyvinėse sutartyse, šakos kolektyvinėse sutartyse galima susitarti kitaip; nereikalingas darbuotojo sutikimas dirbti viršvalandžius, jei toks atvejis yra numatytas kolektyvinėje sutartyje; darbuotojas, ketinantis pasinaudoti atostogomis vaikui prižiūrėti arba grįžti į darbą joms nepasibaigus, apie tai raštu privalo įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas.

Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ilgesnis įspėjimo terminas; dėl darbuotojo kaltės padaryta ir atlygintina turtinė žala darbdaviui negali viršyti jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Tiesa, teritorinė, šakos kolektyvinė sutartis gali numatyti kitus atlyginamos turtinės žalos dydžius, kurie negali viršyti dvylikos darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Darbdavio arba darbovietės lygmens kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo sąlygas; taip pat: 

• darbo užmokesčio sąlygas; darbo ir poilsio laiko sąlygas;
• darbuotojų saugos ir sveikatos priemones; šalių tarpusavio informavimo sąlygas;
• informavimo, konsultavimo ir kitokio darbuotojų atstovų dalyvavimo darbdaviui priimant sprendimus teisių įgyvendinimo tvarką, nemažinant įstatyme nustatytų darbo tarybos įgaliojimų;
• kitas šalims svarbias darbo, ekonomines ir socialines sąlygas.

Kolektyvinėse sutartyse gali būti numatoma ir daugiau čia nepaminėtų išimčių ir susitarimų. Šalyje auga suinteresuotumas socialinės partnerystės plėtra ir stiprinimu, nes tai ypač veiksmingas būdas siekiant palaikyti socialinę santarvę, skatinti visuomenės ekonominę ir socialinę pažangą.