Praktikoje kartas nuo karto kyla klausimai kas yra tinkamas importo akcizo mokesčio administratorius – muitinė ar Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) ir kuriais atvejais? Tai ypač aktualu tais atvejais, kai importuotos akcizais apmokestinamos prekės vėliau buvo perdirbtos ir eksportuotos, kas, savo ruožtu, sudaro pagrindą svarstyti klausimą atleisti jas nuo akcizo mokesčio. Akivaizdu, jog praktiniu požiūriu itin svarbu žinoti, kuris mokesčio administratorius – muitinė ar VMI - turėtų spręsti tokį klausimą ir kokia tvarka (procedūra) bei kuomet?

Straipsnyje, remiantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei išaiškinimais, aptariami minėti probleminiai aspektai bei pateikiami atsakymai į nurodytus klausimus.

Reklama (banerį galite išjungti užsiregistravę)

Teisės norminių aktų, reglamentuojančių muitinės skolininko sąvoką ir jos aiškinimą, nuostatos

Akcizų įstatymo (galiojanti aktuali 2010-04-01 įstatymo Nr. XI-722 redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad nuo akcizų atleidžiamos akcizais apmokestinamos prekės, už kurias pagal šio įstatymo 9 straipsnio nuostatas atsiranda prievolė mokėti akcizus, jeigu jos eksportuotos, iš specialių prekybos vietų, esančių tarptautiniame jūrų ar oro uoste, patiektos išvykstantiems į trečiąsias teritorijas ar trečiąsias valstybes keleiviams, taip pat patiektos reiso metu keleiviams, oro ar jūrų transportu vykstantiems į paskirties tašką už Europos Sąjungos teritorijos. Taikant šio punkto nuostatas, susijusias su keleivio vykimu oro ar jūrų transportu, keleivio vykimo vieta laikoma artimiausia keleivio išlipimo iš orlaivio ar laivo vieta po įlipimo Lietuvos Respublikoje, o paskirties tašku laikoma pirmoji vieta, esanti oro ar jūrų uoste, už Lietuvos Respublikos ribų, kurioje orlaivis ar laivas sustoja išlaipinti ir (arba) įlaipinti keleivių.

Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes, išskyrus importuojamas akcizais apmokestinamas prekes, registruoto siuntėjo išgabentas į bet kurią šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalyje nurodytą paskirties vietą, taip pat importuojamas akcizais apmokestinamas prekes, nugabenamas į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį.

Pagal Akcizų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, akcizų sumokėjimą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį, kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija. Valstybinė mokesčių inspekcija kontroliuoja ir akcizų už importuotas prekes sumokėjimą, jeigu jos šio įstatymo nustatyta tvarka nugabenamos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį arba registruoto siuntėjo išgabenamos į šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas vietas. 

Akcizų įstatymo 21 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad akcizų už importuojamas prekes, nenurodytas šio straipsnio 1 dalyje, sumokėjimą kontroliuoja muitinė.

LVAT administracinės bylos Nr. A-2050-662/2021 faktinės aplinkybės ir ginčo teisinė situacija

Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi pareiškėjo UAB „Jumps“ patikrinimą, 2019 m. liepos 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje nustatė, kad elektroninėse importo deklaracijose (teiktose 2019 m. balandžio 1 d. ir 2019 m. balandžio 2 d.) prekės deklaruotos TARIC 2707 99 19 00 kodu ir prekių aprašymu ,,neapdorotos lengvosios alyvos, kurios bus naudojamos perdirbimui“, nors turėtų būti deklaruojamos muitinės nomenklatūros kodu 2710 19 48 90 X204 ir prekių aprašymu „sunkiosios mineralinės alyvos (gazoliai)“. Vilniaus teritorinė muitinė taip pat nustatė, kad kitoje elektroninėje importo deklaracijoje (2019 m. balandžio 2 d.) prekės buvo deklaruotos TARIC 2707 99 19 00 kodu ir prekių aprašymu „neapdorotos lengvosios alyvos, kurios bus naudojamos perdirbimui“, nors turėtų būti deklaruojamos muitinės nomenklatūros kodu 2710 19 64 00 X304 ir prekių aprašymu „sunkiosios mineralinės alyvos (skystasis kuras)“. Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad tikrinamose elektroninėse importo deklaracijose deklaruotos prekės klasifikuotinos TARIC kodais 2710 19 48 90 ir 2710 19 64 00, o prekėms, klasifikuojamoms minėtais kodais, taikytini trečiųjų šalių muito tarifo norma ir akcizų tarifas. 

Patikrinimo metu nustatyta, kad faktiškai buvo importuotos prekės „sunkiosios mineralinės alyvos – gazoliai ir sunkiosios mineralinės alyvos – skystasis kuras“, kurios priskiriamos energetiniams produktams ir pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnį bei 3 straipsnio 13 dalį yra akcizų objektas.

Pareiškėjo muitinio įforminimo metu pateiktose elektroninėse importo deklaracijose ginčo prekėms buvo įforminta importo procedūrą kodu 4000 „išleidimas į laisvą apyvartą“. Tačiau pareiškėjas – UAB „Jumps“ – iškėlė klausimą dėl jo atleidimo nuo akcizo mokesčio Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu – eksportavus ginčo prekes. Pareiškėjas dar mokestinio patikrinimo metu informavo Vilniaus teritorinę muitinę, kad sutinka su naujai nustatytais tikrinamų prekių muitinės nomenklatūros kodais, tačiau, remdamasis Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nesutiko su tuo, kad prekės nebuvo atleistos nuo akcizų. Pareiškėjas nurodė, kad gavęs pranešimą apie galimą nepalankų sprendimą, pateikė visus įrodymus, pagrindžiančius ginčo prekių pristatymą į terminalą, jų pervežimą į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį, ginčo prekių panaudojimą gamybos procese kitų akcizinių prekių gamybai, pagamintų prekių eksporto faktą į trečiąsias šalis. Taigi, kaip teigė pareiškėjas, jau priimdama patikrinimo ataskaitą, Vilniaus teritorinė muitinė turėjo visą informaciją apie ginčo prekių panaudojimą kitų akcizinių prekių gamyboje bei pastarųjų prekių eksporto faktą į trečiąsias šalis. 

Pareiškėjas akcentavo, kad ginčo prekės buvo nurodytos kaip „išleidžiamos į apyvartą“, todėl, jo teigimu, muitinė turėjo teisę ir pareigą apskaičiuoti akcizo mokestį už prekes, kurios nurodytos kaip importuojamos (Akcizų įstatymo 21 str. 2 d.). Tačiau, pareiškėjo nuomone ir teigimu, nepaisant to, kad kompetenciją spręsti eksportuotų prekių atleidimo nuo akcizų klausimą turi Valstybinė mokesčių inspekcija, o ne teritorinė muitinė, muitinė turėjo pagrindą neišieškoti akcizo mokesčio, apskaičiuoto ginčo prekėms. Pareiškėjo vertinimu, jis, teikdamas atsakymą, kreipėsi į kompetentingą subjektą, t. y. muitinę, tam, jog apskaičiuoti akcizai nebūtų išieškoti, tačiau pareiškėjo pateikti duomenys ir informacija visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo vertinami.

Mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos ir, galiausiai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2021 m. liepos 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2050-662/2021) pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir muitinės sprendimus paliko galioti nepakeistus.

LVAT administracinėje byloje Nr. A-2050-662/2021 pateikti vertinimai dėl prekių klasifikavimo įrodinėjimo procedūrinių klausimų

LVAT visiškai sutiko su muitinės pozicija dėl muitinei tenkančios pareigos apskaičiuoti akcizo mokestį už importuojamas prekes (pareiškėjas ginčo prekėms įformino importo procedūrą (procedūros kodas – „4000“)), todėl mokestinė prievolė sumokėti prekių importo metu atsiradusius importo mokesčius (įskaitant akcizus) apskaičiuota pagrįstai ir teisėtai. Teismo vertinimu, dėl prekių nugabenimo į akcizais apmokestinamą prekių sandėlį ir dėl akcizo mokesčio grąžinimo pareiškėjas turi teisę teikti prašymą Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI).

LVAT kartu pabrėžė, jog iš pareiškėjo apeliacinio skundo galima spręsti, kad jo vertinimu eksportuotų prekių nuo akcizų atleidimo klausimą turėtų spręsti pati teritorinė muitinė. Kaip išaiškino LVAT, pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, akcizų sumokėjimą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį, kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija. Valstybinė mokesčių inspekcija kontroliuoja ir akcizų už importuotas prekes sumokėjimą, jeigu jos šio įstatymo nustatyta tvarka nugabenamos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį arba registruoto siuntėjo išgabenamos į šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas vietas. To paties įstatymo ir straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad akcizų už importuojamas prekes, nenurodytas šio straipsnio 1 dalyje, sumokėjimą kontroliuoja muitinė. Tai, teismo nuomone, reiškia, jog jei importuojamos prekės yra akcizų objektas (Akcizų įstatymo 2 straipsnis ir 3 straipsnio 13 dalis), muitinė turi importo metu apskaičiuoti akcizus nepriklausomai nuo tolimesnio importuotų prekių panaudojimo. Įvertinęs aukščiau minėtas Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatas, padalijančias kompetenciją tarp akcizų sumokėjimą kontroliuojančių institucijų, teismas padarė išvadą, kad kompetenciją spręsti eksportuotų prekių atleidimo nuo akcizų klausimą turi Valstybinė mokesčių inspekcija, o ne teritorinė muitinė, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

LVAT administracinėje byloje Nr. A-2050-662/2021 pateiktų išaiškinimų reikšmė

Apibendrinant komentuojamoje byloje LVAT pateiktus išaiškinimus, konstatuotina, jog verslo subjektai, kurie importuoja ir vėliau eksportuoja akcizais apmokestinamas prekes, pavyzdžiui, kuro produktus, deklaruodami šių prekių išleidimą į laisvą apyvartą (importą) privalo būtent muitinei deklaruoti ir sumokėti importo akcizų mokesčius ir tuo atveju, kai importuoti produktai (prekės) vėliau buvo perdirbti ir eksportuoti į trečiąsias valstybes. 

Kaip pripažino LVAT, kompetenciją spręsti eksportuotų prekių atleidimo nuo akcizų klausimą savarankiškos procedūros metu (teikiant prašymą dėl akcizo mokesčio grąžinimo) turi Valstybinė mokesčių inspekcija, o ne teritorinė muitinė, todėl pastaroji (muitinė) akcizinių prekių importo atvejais ir turi teisę išieškoti importo akcizus, neatsižvelgiant į tolesnį importuotų prekių likimą bei panaudojimą. LVAT kritiškai įvertino mokesčių mokėtojų galimybę mokestinių ginčų su muitine metu įrodinėti tolimesnį importuotų akcizinių prekių panaudojimą (perdirbimą, eksportavimą), kaip teisinį pagrindą atleisti juos nuo importo akcizų mokėjimo muitinėje.

„Muitų teisė praktikams", Nr. 100, Rugsėjis 2021