Finansinių veiksmų darbo grupė (angl. The Financial Action Task Force arba sutrumpintai FATF) – tai tarptautinė, pasauliniu lygmeniu veikianti institucija, kuri atsakinga už bendrą politikos ir standartų formavimą kovojant su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu. Šis tarptautinis organas yra valstybių priežiūros institucija, kuri stebi ir prižiūri, kaip valstybės teisiniu reguliavimu užtikrina ir apsaugo savo vidaus finansų rinką nuo galimai neaiškios kilmės piniginių lėšų patekimo į ją. FATF 1990 metais surašė 40 rekomendacijų, kaip bendrąsias gaires šalims, kovojant su piktnaudžiavimu finansų sistemomis. Be jokios abejonės, rekomendacijos buvo tobulinamos ir keičiamos, atsižvelgiant į tam tikrų laikotarpių tendencijas, tačiau pamatiniai tikslai nepakito, pavyzdžiui, prevencinių priemonių taikymas finansų sektoriui bei kitiems įpareigotiesiems subjektams ar siekis didinti skaidrumą tarp juridinių asmenų nustatant galutinius naudos gavėjus. Todėl šio straipsnio dalyje bus apžvelgiamos Finansinių veiksmų darbo grupės parengta ataskaita, tarptautinių žiniasklaidos atstovų tiriamieji straipsniai, gvildenantys problemas, susijusias su galutinių naudos gavėjų nustatymu, bei kiti viešai prieinami šaltiniai.

FATF ir Egmonto grupė (žr. https://www.egmontgroup.org) 2018 metais išleido ataskaitą „Galutinio naudos gavėjo slėpimas“ (žr. https://www.fatf-gafi.org/media/fatf/documents/reports/FATF-Egmont-Concealment-beneficial-ownership.pdf), kurioje įvertino, kaip pasitelkus juridinius vienetus, profesionalius bendrovių steigimo subjektus galima apsunkinti procesą nustatant galutinius naudos gavėjus, t. y. fizinius asmenis (angl. natural persons). Šioje ataskaitoje dėmesys taip pat buvo atkreiptas į nominalius direktorius ir akcininkus (angl. nominee directors and shareholders), bendrovių steigimo subjektus, dalyvaujančius kuriant bendroves be aiškaus ekonominio pagrindimo (žr. https://www.investopedia.com/terms/s/shellcorporation.asp). Nors nominalių direktorių ir akcininkų skyrimas, kaip tam tikra problema, plačiai ir jau pakankamai ilgai aptarinėjamas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu, vis dėlto, kaip pažymima ir šioje ataskaitoje, tai yra teisėta veikla, kuria suinteresuoti asmenys gali pasinaudoti teisėtiems tikslams. Pavyzdžiui, registruojant bendrovę Kipro Respublikoje, už tam tikrą sutartą atlygį yra pasamdomas formalus akcininkas ar vadovas. Kaip ir jau minėta pirmiau, kol kas tai visiškai teisėta, kadangi yra nuomonių, jog tai tam tikra privatumo apsauga nuo viešumo, juk ne visi verslo subjektai nori reprezentuoti save viešai, kadangi taip galimai bus identifikuojami jų valdomi aktyvai plačiajai visuomenei, o dalis asmenų visiškai to nenori. Diskusijos šia tema tarptautiniu lygmeniu atsinaujino, kai į žurnalistų rankas skirtingais laikotarpiais pateko nutenkinta informacija apie dvi tarptautines teisinių paslaugų kompanijas „Mossack Fonseca“ ir „Appleby“, teikusias bendrovių aptarnavimo paslaugas įvairiose jurisdikcijose. Į tai atkreipiamas dėmesys ir aptariamoje ataskaitoje.

Bendroje FATF ir Egmonto grupės parengtoje ataskaitoje pabrėžiama, kad galutinis naudos gavėjas – tai nėra juridinis asmuo (angl. legal entity), svarbu nustatyti fizinį asmenį, kuris bendrovę per kitų juridinių vienetų grandinę, faktiškai, nors ir netiesiogiai per nuosavybės dalis (akcijas), gali kontroliuoti. Taip siekiama įvairių tikslų, vienas iš jų, kaip nurodoma šioje ataskaitoje, atitolinti naudos gavėjo sąsajas su jo netiesiogiai kontroliuojama/valdoma bendrove, kaip atskiru vienetu, ir jos žinioje esančiomis piniginėmis lėšomis ar kitu turtu. Nors, kaip minėta, tokių struktūrų kūrimas pats savaime nėra neteisėtas ar nusikalstamas, jei neįrodyta priešingai, tačiau ataskaitoje pateikiamas vienas iš galimai nusikalstamų atvejų, kai Rusijos Federacijos Respublikos tarnautojas, pasinaudodamas jam ir jo žmonai priklausančiomis, realios veiklos nevykdančiomis bendrovėmis, esančiomis Jungtinėse Amerikos Valstijose, Mergelių salose, taip pat banko sąskaita, esančia viename iš Kipro bankų, užvaldė Rusijos Federacijos Respublikai priklausančias pinigines lėšas, viso daugiau kaip 11 milijonų dolerių. Piniginių lėšų „išvedimas“ iš šalies ir jų „pavertimas“ kitu turtu vyko tokiu būdu: Bendrovė (K), esanti Rusijos Federacijoje, atliko bankinį pavedimą (11 mln. USD) bendrovei (R), esančiai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Delavaro valstijoje, kuri faktiškai buvo valdoma valstybės tarnautojo žmonos. Tą pačią dieną bendrovė (R) atliko bankinį pavedimą bendrovei (A), registruotai Mergelių salose ir turinčiai atsiskaitomąją sąskaitą viename iš Kipro bankų. Nurodyta atlikto pavedimo paskirtis – paskola. Svarbu pastebėti, kad formalių sąsajų su Mergelių salose registruota bendrove aptariami asmenys neturėjo. Toliau bendrovė (A) atliko bankinį pavedimą bendrovei (D), kuri pagal slaptą susitarimą turėjo nupirkti nekilnojamąjį turtą, esantį Prancūzijoje. Tačiau aplinkybės kiek kitokios nei gali pasirodyti, kadangi bendrovė (D), taip pat registruota Jungtinėse Amerikos Valstijose, pervedė pinigines lėšas vienam Prancūzijos notarų biurui į jo depozitinę sąskaitą, kad šis patvirtintų Prancūzijos bendrovės (S) perkamų akcijų sandorį. Pastaroji valdė vertingą nekilnojamąjį turtą Prancūzijoje, o jos akcijas siekė įsigyti tarnautojo žmona per kitą jos Liuksemburge valdomą bendrovę. Taip, galiausiai, neteisėtai užvaldytos piniginės lėšos per bendrovių grandinę ir tariamų sandorių pagrindu, slepiant galutinius naudos gavėjus, buvo panaudotos nekilnojamajam turtui įsigyti.



Šis paminėtas atvejis, kai užvaldomos piniginės lėšos ir siekiama jas paslėpti naudojant realios veiklos nevykdančias bendroves, padaro turtinę žalą valstybės biudžetui, tačiau tokio tipo bendrovių panaudojimas, kai nėra žinomi tikrieji naudos gavėjai, gali turėti neigiamos įtakos ir valstybės nacionaliniam saugumui.
Kaip nustatė Jungtinių Amerikos Valstijų atsakingos institucijos, priedangos bendrovės, slepiančios tikruosius naudos gavėjus bei pažeisdamos pirkimų nustatytas tvarkas, galėjo būti pasitelktos įsigyjant įrangą, kuri buvo skirta naudoti karinėje pramonėje, iš Kinijos Liaudies Respublikos, o kaip vėliau paaiškėjo, ji turėjo trūkumų, susijusių su kibernetiniu saugumu. Dėl to JAV Kongresas, imdamasis atitinkamų priemonių dėl neaiškių asmenų valdomų bendrovių, 2019-09-26 parengė įstatymo projektą (angl. Illicit cash act), kuriuo siekiama įpareigoti priedangos bendroves pateikti visą būtiną informaciją, susijusią su jų įsteigimu, finansinius nusikaltimus tiriančiai tarnybai (angl. Treasury Department’s Financial Crimes Enforcement Network). Taip pat nurodoma, kad ši paminėta institucija turės galimybę sukurti duomenų bazę, kurioje ši informacija bus talpinama ir nuolat peržiūrima, be kita ko, dėl neteisingos ar klaidinančios informacijos pateikimo jos teikėjams galės grėsti bausmės.

Jungtinėje Karalystėje taip pat yra/buvo keliami klausimai, susiję su skaidrumu steigiant bendroves, kadangi ne vienas tarptautinis finansinis skandalas buvo tiesiogiai susijęs su bendrovėmis, kurios buvo registruotos Jungtinėje Karalystėje. Kaip nurodo straipsnio autorius, iki pat 2016 metų registruojant bendrovę Jungtinėje Karalystėje, buvo galima nenurodyti galutinio naudos gavėjo fizinio asmens, o buvo galima pateikti informaciją apie kitą juridinį asmenį, kuris kontroliuoja Jungtinėje Karalystėje registruojamą bendrovę. Tokia situacija iš esmės apsunkino priežiūros institucijų galimybes efektyviai ir greitai nustatyti galutinius naudos gavėjus – fizinius asmenis, kontroliuojančius juridinį vienetą.

Toliau panagrinėsime ataskaitoje minimas priedangos ar aktyvios ekonominės veiklos nevykdančias bendroves (angl. shell companies), kurios ataskaitos autorių nuomone, nepaisant jų preziumuojamo legitimumo, dažnai yra panaudojamos nuosavybės struktūrose paslėpti galutinį naudos gavėją. Kitas paminėtas aspektas, kad pasitelkus tokio tipo bendroves yra galimybė atidaryti ir administruoti atsiskaitomąją sąskaitą iš esmės bet kurioje pasaulio valstybėje, kas šiuo atveju bankams dažnai sukelia problemų atlikti kliento deramą patikrą (angl. due dilligence). Yra išskiriami tam tikri priedangos bendrovę apibūdinantys bruožai, kaip antai: nurodomas tik korespondencijos adresas, tokia bendrovė iš esmės neturi joje dirbančių darbuotojų, paprastai nėra mokami nei pelno, nei kiti socialiniai mokesčiai. Kitas išskiriamas veiksnys, pirmiau paminėtas, - tai formalūs vadovai, akcininkai ar bendrovių steigimo paslaugas teikiantys asmenys. Šie asmenys paprastai atlygintinai sutinka atstovauti bendrovę visais teisiniais, komerciniais klausimas prieš trečiuosius asmenis, atkreipiamas dėmesys, kad tai ypatingai nereti atvejai civilinių santykių apyvartoje. Pateikiamas pavyzdys, kai Vanuatu Respublikoje įsikūrusi teisinių paslaugų bendrovė tarpininkavo įkurdama priedangos bendroves keliems Naujosios Zelandijos piliečiams, kurie, šių įkurtų bendrovių pagalba, įgyvendino galbūt nusikalstamus tikslus. Bendrovė tarpininkaudama suteikė nominalių direktorių, akcininkų paslaugą, kurie fiziškai rezidavo toje pačioje Vanuatu Respublikoje, taip pat Panamos Respublikoje ir Seišelių Respublikoje. Savaime suprantama, kad šie asmenys nieko nežinojo apie formaliai jų valdomų bendrovių veiklas. Įdomu pastebėti, kad Vanuatu Respublikos finansinių paslaugų priežiūros komisija (angl. Vanuatu Financial Services Commission) 2014 metais inkorporavo griežtesnį teisės reguliavimą dėl tikrojo naudos gavėjo nustatymo bei pareigos saugoti surinktą informaciją.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, galima be jokios abejonės teigti, kad korporatyvinių paslaugų teikėjai, suinteresuoti asmenys šių paslaugų gavimu, taip pat valstybių politikai, formuojantys atitinkamus susidariusiai situacijai teisėkūros tikslus, yra bendrai atsakingi dėl esamos situacijos. Tik bendras visų šalių nuoseklus darbas, ypatingai teisėkūroje ir priežiūroje, gali duoti teigiamų poslinkių apsaugant valstybių bendrą nacionalinį saugumą tiek kibernetinėje, tiek finansų erdvėje.

III dalyje bus aptariamos galinčios kilti rizikos, susijusios su finansų įstaigomis.