Pagal Darbo kodekso 111 straipsnio 1 dalį darbo laikas – tai bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje arba atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Darbo ir budėjimo laiką apibrėžia darbo teisės normos, kurių privalu laikytis, vadinasi, net dirbdamas nuotoliu darbuotojas yra pavaldus darbdaviui ir negali laisva valia disponuoti savo darbo laiku, pranešime spaudai rašo Valstybinė darbo inspekcija. 

Pagal Darbo kodekso 111 straipsnio 1 dalį darbo laikas – tai bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje arba atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Darbo ir budėjimo laiką apibrėžia darbo teisės normos, kurių privalu laikytis, vadinasi, net dirbdamas nuotoliu darbuotojas yra pavaldus darbdaviui ir negali laisva valia disponuoti savo darbo laiku. Į darbo laiką bet kuriuo atveju įtraukiami konkretūs laikotarpiai, pavyzdžiui, pasirengimas darbui darbo vietoje; fiziologinės pertraukos ir specialiosios pertraukos; kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo vietą laikas; budėjimo laikas Darbo kodekso nustatyta tvarka; kvalifikacijos tobulinimo darbdavio pavedimu laikas; privalomų darbuotojų sveikatos patikrinimų laikas; prastovos laikas; nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos; kiti darbo teisės normų nustatyti laikotarpiai.

Reklama (banerį galite išjungti užsiregistravę)

VDI kancleris Šarūnas Orlavičius pažymi, kad darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų arba veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės ar kvalifikacijos darbas. Darbo funkcija apibrėžiama darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose ar darbo (veiklos) apraše. „Visgi svarbu akcentuoti, kad būdamas darbdavio žinioje darbuotojas privalo reaguoti į darbdavio nurodymus, jis neturi galimybės laisvai disponuoti savo laiku ir veikti savo interesais ar nuožiūra“, – akcentuoja Š. Orlavičius.

Svarbu pastebėti ir tai, kad jeigu darbuotojas neturi nuolatinės darbo vietos, laikas, kai jis iš gyvenamosios vietos darbdavio nurodymu keliauja pas klientą arba į tam tikrą nurodytą objektą (arba iš paskutiniojo kliento arba objekto atgal į gyvenamąją vietą), yra darbo laikas ir už jį turi būti mokamas darbo užmokestis. Komandiruotės atveju kelionės laikas taip pat yra įskaitomas į darbo laiką ir turi būti apmokamas kaip faktiškai dirbtas laikas viengubu darbuotojo darbo užmokesčiu. Kai darbuotojas keliauja po darbo dienos valandų, poilsio arba švenčių dieną, kelionės laikas darbuotojui yra papildomai kompensuojamas poilsiu pirmą darbo dieną po kelionės arba šis poilsio laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko, paliekant už šį poilsio laiką darbuotojo darbo užmokestį.

„Beje, – atkreipia dėmesį kancleris, – darbo laiku taip pat pripažįstamas aktyvusis budėjimas, tai yra kai darbuotojas tiesiogiai atlieka savo darbo funkciją budėdamas, ir pasyvusis budėjimas, tai yra kai darbuotojas privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje, pasirengęs prireikus atlikti savo funkcijas. – Tiesa, pasyvusis budėjimas namie nelaikomas darbo laiku, išskyrus faktiškai atliktų veiksmų laiką, mat pasyviojo budėjimo namie metu darbuotojas būna ne darbovietėje ir ne darbdavio nurodytoje vietoje, tačiau yra pasirengęs atlikti tam tikrus veiksmus arba atvykti į darbovietę kilus būtinybei savo įprastiniu poilsio laiku.“

Pagrindiniai kriterijai pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-684/2023), leidžiantys atriboti darbo laiką ir poilsio laiką, yra darbuotojui taikomų apribojimų – vietos ir laiko – intensyvumas, tai yra pareiga būti darbdavio nurodytoje vietoje, neatsižvelgiant į tai, ar ji sutampa su darbuotojo gyvenamąja vieta, ir darbuotojui taikomų apribojimų turinys – jų poveikio asmeniniams ir socialiniams interesams stiprumas. Nustatant apribojimų poveikio stiprumą įvertintinas terminas, per kurį budintis darbuotojas turi imtis darbo – vykdyti pagrindinę – tiesioginę – darbo funkciją.

Taigi darbuotojui taikomų apribojimų intensyvumas nulemia laiko kvalifikavimą atitinkamai kaip darbo laiko arba poilsio laiko. Tai reiškia, kad pasyviuoju budėjimu bus laikomas toks budėjimas, kai darbdavio nustatyti apribojimai smarkiau veikia darbuotojo asmeninius ir socialinius interesus, galimybę laisvai disponuoti savo laiku – darbuotojas privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje, pasirengęs prireikus nedelsdamas pradėti atlikti savo darbo funkcijas. „Šiuo atveju, – akcentuoja Š. Orlavičius, – taikomų ribojimų poveikis toks stiprus, kad budėjimo laikas vertinamas kaip darbo laikas.“

Anot kanclerio, tokiu atveju darbdavio nurodyta vieta, kurioje darbuotojas privalo būti, galėtų sutapti su jo gyvenamąja vieta. Taigi jei šalys darbo sutartyje įvardija budėjimą namie, tačiau nustato tokį apribojimų intensyvumą, kuris būdingas darbo, bet ne poilsio laikui, toks budėjimas namie negalėtų būti kvalifikuojamas kaip poilsio laikas, vadinasi, turėtų būti traktuojamas kaip pasyvusis budėjimas, kai visas budėjimo laikas įeina į darbo laiką.

„Pasyviuoju budėjimu namie laikomas toks darbuotojo budėjimas, kai jam nereikia būti darbdavio nurodytoje vietoje, jis įprastiniu poilsio laiku, būdamas ne darbovietėje ir ne darbdavio nurodytoje vietoje, yra pasirengęs atlikti tam tikrus veiksmus arba prireikus gali atvykti į darbovietę“, – pabrėžia Š. Orlavičius. Anot jo, tokie ribojimai turi tik silpnai veikti darbuotojo galimybę disponuoti laisvu laiku, vadinasi, šis laikas nepatenka į darbo laiko apibrėžtį.

Taigi darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas pasyviajam budėjimui namie taip, kad šis budėjimas faktiškai atitiktų poilsio laiko sąvoką – darbdavio nustatyti reikalavimai darbo funkcijai vykdyti negali atimti iš darbuotojo galimybės pasyviojo budėjimo namuose laiką naudoti savo interesais ir nuožiūra.