Apskaitoje ir finansinėse ataskaitose įmonės turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimai, pajamos ir sąnaudos yra vertinami pinigais. Elementai, kurie negali būti patikimai įvertinami pinigais, negali būti registruojami apskaitoje ir pateikiami finansinėse ataskaitose. Įvertinimas – tam tikros pinigų sumos, kuria ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai įrašomi į apskaitos registrus ir pateikiami finansinėse ataskaitose, nustatymo procesas. Apskaitoje ir finansinėse ataskaitose gali būti taikomi įvairūs įvertinimo būdai:

1. Įsigijimo savikaina, kai turtas įvertinamas įsigyjant sumokėta ar mokėtina pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto verte, o įsipareigojimai – mokėtina, gauta arba gautina pinigų ar pinigų ekvivalentų suma, kurią numatoma sumokėti ar gauti esant įprastoms rinkos sąlygoms. Pavyzdžiui, jeigu bendrovė perka automobilį ir 95 % jo pirkimo kainos sumoka pinigais, o likusią 5 % dalį padengia atiduodama pardavėjui įrenginį, šio automobilio įsigijimo savikaina bus lygi bendrai sumokėtų pinigų ir atiduoto turto vertei.
2. Tikrąja verte, kai turtas ar įsipareigojimas įvertinami suma, už kurią vertės nustatymo dieną sandorio šalys gali viena kitai įprastomis rinkos sąlygomis parduoti turtą ar paslaugas arba perleisti įsipareigojimą. Tikrąja verte apskaitoje vertinama, pavyzdžiui:nustatant turto, kurio vertė nenurodyta sutartyse, įsigijimo savikainą (pvz., nemokamai gauto turto, įvertinamo ir apskaitoje registruojamo tikrąja verte; mainais įgyto ilgalaikio turto, įvertinamo tikrąja verte, o jei jos nustatyti negalima, registruojamo už jį perduoto turto tikrąja verte; investicinio turto, kurio apskaitai taikomas tikrosios vertės būdas); taikant ilgalaikio materialiojo turto apskaitos perkainota verte metodą, registruojant turto vertės padidėjimą ar sumažėjimą (remiamasi to turto tikrąja verte perkainojimo metu); registruojant įgijėjo apskaitoje verslo jungimo metu įgytą turtą ir įsipareigojimus; taip pat nustatant įmonės parduoti laikomo finansinio turto ir su rinkos kainomis susijusių finansinių įsipareigojimų vertę.
3. Grynąja galimo realizavimo verte, kai turtas įvertinamas pardavimo kaina esant įprastoms rinkos sąlygoms, atėmus įvertintas produkcijos gamybos užbaigimo ir pardavimo išlaidas. Šis įvertinimo būdas dažniausiai taikomas vertinant įmonės atsargas, jei jų įsigijimo ar pasigaminimo savikaina tampa aukštesnė už numatomą pardavimo kainą, t. y. jei pardavus atsargas jų įsigijimo ar pasigaminimo savikaina nebus padengta, nes atsargos paseno, rinkoje jų pardavimo kainos sumažėjo, išaugo gamybos užbaigimo ar pardavimo išlaidos ir pan.
4. Tikrąja turto verte atėmus pardavimo išlaidas, kai turtas įvertinamas suma, už kurią sandorio šalys gali parduoti turtą arba įplaukas kuriantį turto vienetą ir iš kurios atimamos galimos pardavimo išlaidos.
5. Dabartine verte, kai turtas įvertinamas dabartine diskontuota būsimojo laikotarpio pinigų įplaukų suma, kurią, kaip tikimasi, turtas turėtų uždirbti ateityje esant įprastoms rinkos sąlygoms. Įsipareigojimai įvertinami diskontuota būsimojo laikotarpio pinigų išmokų suma, kurios prireiks įsipareigojimams įvykdyti esant įprastoms rinkos sąlygoms. Nustatant diskonto normą, dažniausiai remiamasi vidutine konkrečių sandorių rinkos palūkanų norma. Pavyzdžiui, kai rinkos palūkanų norma yra 5 %, po dvejų metų mokėtinų 10.000 Eur dabartinė vertė būtų: 10.000 Eur : (1 + 0,05)^2 = 9.070,29 Eur.
6. Naudojimo verte, kai turtas įvertinamas dabartine grynųjų būsimųjų pinigų srautų, kuriuos tikimasi gauti naudojant turtą ir jį perleidžiant pasibaigus jo naudingo tarnavimo laikui, verte.
7. Amortizuota savikaina, kai finansinis turtas įvertinamas įsigijimo savikaina, atėmus atgautą sumos dalį ir to turto nuvertėjimo sumą ir pripažinus įsigijimo savikainos ir išpirkimo sumos skirtumo sukauptą amortizaciją, o finansinis įsipareigojimas – įsigijimo savikaina, atėmus grąžintą sumos dalį ir pripažinus įsigijimo savikainos ir išpirkimo sumos skirtumo sukauptą amortizaciją.