Autorius Vytautas Kudaba, advokatų profesinė bendrija „Constat“

Paveldėjimas yra vienas seniausių teisinių procesų, kurio esmė yra ganėtinai instinktyvi – palikėjo turtas perduodamas gyvam įpėdiniui. Jeigu ne socialinė raida, globalizacija ir daugybė istorinių filosofų bei teisininkų pamąstymų, galėtume užbaigti šį straipsnį pirmuoju sakiniu. Tačiau laikui bėgant instinktyvus paveldėjimo procesas tapo besikeičiančiu aplinkybių bei socialinės aplinkos įkaitu. Tai, kas anksčiau buvo išimtis iš normos – žmogus, turintis turtą užsienyje, dėl globalizacijos procesų tapo įprastu reiškiniu. Todėl nenuostabu, kad šiandien daugelio žmonių galvoje iškyla klausimas: ką daryti sužinojus apie paveldimą turtą, esantį už šalies ribų? Atsakymas ir jo sudėtingumas daugiausia priklauso nuo to, už kokios būtent ribos paveldimas turtas yra. Jeigu paveldimas turtas yra Europos Sąjungoje (išskyrus Daniją ir Airiją), nuo 2015 metų pradėjus tiesiogiai taikyti 2012-07-04 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą (ES) Nr. 650/2012, šis procesas tampa gan aiškus.

Reklama (banerį galite išjungti užsiregistravę)

Iš esmės, visam palikimui priimti taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo paskutinė jo įprastinė gyvenamoji vieta, nebent testamente nurodyta kitaip. Toks reguliavimas suponuoja įpėdinio teisę kreiptis į valstybės, kurioje inicijuotas paveldėjimo procesas, notarą ar kitą paveldėjimo klausimus nagrinėjančią instituciją dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo išdavimo. Minėtas pažymėjimas neturi jokios specialios pripažinimo procedūros, todėl veiks kaip įrodymas kitos Europos Sąjungos šalies institucijoms arba bankams, kad turite teisę į ten esantį palikėjo turtą. Paveldėjus, liks tik tinkamai užregistruoti paveldėtą turtą kitos Europos Sąjungos šalies registre bei, jei esate asmuo, nurodytas Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 2 straipsnyje (pvz.: valstybės politikas ar jo šeimos narys, prokuroras ar jo šeimos narys ir pan.), deklaruoti jį Lietuvoje. Taigi, apibendrinant galime išskirstyti paveldėjimą kitoje ES šalyje į 3 etapus:

• Pirma, turite kreiptis į valstybės, kurioje palikėjo mirties diena buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, paveldėjimo klausimus nagrinėjančią instituciją dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo išdavimo;
• Antra, turėdami Europos paveldėjimo pažymėjimą, kreipiatės į kitos Europos Sąjungos šalies instituciją ar banką dėl paveldimo turto perdavimo;
• Trečia, registruojate paveldėtą turtą atitinkamame kitos Europos Sąjungos šalies registre ir/arba taikytinuose įstatymuose numatytais atvejais deklaruojate jį Lietuvoje.

Sudėtingiau su turtu, esančiu už Europos Sąjungos ribų. Nagrinėjant šį klausimą iš esmės grįžtame į padėtį Europos Sąjungoje prieš aukščiau komentuoto reglamento įsigaliojimą. Atsakyti, kokia padėtis buvo, nesudėtinga – padėtis buvo prasta. Įprastai panašaus pobūdžio procesai sureguliuoti daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (konvencijomis), tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra. Tiesa, buvo bandymų tai padaryti, pavyzdžiui 1973 m. Hagos konvencija dėl mirusiojo turto tarptautinio administravimo ar 1989 m. Hagos konvencija dėl mirusiojo asmens turto paveldėjimui taikytinos teisės, bet dėl menko minėtų konvencijų pripažinimo galime tokius bandymus vadinti nesėkmingais. Todėl, sprendžiant susiklosčiusią problemą, turime žiūrėti į Lietuvos ir valstybės, kurioje yra paveldėtinas turtas, dvišalę sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse bylose.

Šios sutartis iš esmės įtvirtina tokią tarptautinio paveldėjimo sistemą – kilnojamojo turto paveldėjimo teisę nustato tos šalies įstatymai, kurios teritorijoje palikėjas nuolat gyveno, o nekilnojamojo turto paveldėjimo teisę nustato tos šalies įstatymai, kurios teritorijoje yra turtas. Deja, bet nurodytos sistemos tarptautinio paveldėjimo proceso vieningumas ne Europos Sąjungos šalyse iš esmės pasibaigia. Norint detaliau apibūdinti konkretų paveldėjimo procesą, reikėtų išanalizuoti taikytinus kitos valstybės teisės aktus.

Apibendrinant, svarbu pažymėti, kad daugeliu atveju tarptautinio paveldėjimo procesas gali skambėti gana baugiai, bet turint solidų žinių bagažą nagrinėjamas procesas praeina gana sklandžiai ir sąlyginai greitai. Tiesa, kiekvienas atvejis pasižymi unikaliomis aplinkybėmis, kurios gali suponuoti tam tikras išimtis iš aptartų procesų. Todėl kiekvieną atskirą atvejį reikėtų vertinti individualiai net tada, kai turime vieningą tarptautinio paveldėjimo sistemą.