32-asis Verslo apskaitos standartas (VAS) apibrėžia turto ir įsipareigojimų tikrosios vertės nustatymo principus ir tvarką. Šis standartas netaikomas: vertinant mokėjimo akcijomis sandorius, vertinant visų rūšių nuomos, lizingo ir panaudos sandorius, vertinant į tikrąją vertę panašia verte, kai nustatoma ne tikroji vertė, o, pavyzdžiui, grynoji galimo realizavimo vertė arba naudojimo vertė.

Bendrieji tikrosios vertės nustatymo principai

Reklama (banerį galite išjungti užsiregistravę)

Nustatydama tikrąją vertę, įmonė turi atsižvelgti į turto arba įsipareigojimo savybes, į kurias vertės nustatymo dieną atsižvelgtų rinkos dalyviai įkainodami tą turtą arba įsipareigojimą, pavyzdžiui, turto būklę ir vietą, turto pardavimo arba naudojimo apribojimus, jei jų yra. Vertės nustatymo diena vadinama diena, pagal kurios duomenis nustatoma turto ar paslaugų, arba įsipareigojimų tikroji vertė. Vertės nustatymo diena gali nesutapti su diena, kada faktiškai atliekamas turto ar paslaugų, arba įsipareigojimų vertinimas taikant bendruosius tikrosios vertės nustatymo principus, vertinimo metodus ir nustatomas tikrosios vertės patikimumo lygis. Tikrąja verte vertinama: atskiras turtas arba įsipareigojimas; turto grupė, įsipareigojimų grupė arba turto ir įsipareigojimų grupė.

Tikrosios vertės nustatymas grindžiamas prielaida, kad rinkos dalyviai vertės nustatymo dieną pagal to turto pardavimo arba įsipareigojimo perleidimo sandorį pasikeičia turtu arba įsipareigojimu įprastomis rinkos sąlygomis. Todėl vertės nustatymo dieną turėtų būti atsižvelgiama į:

• rinką, t. y. turto pardavimo arba įsipareigojimo perleidimo sandorius, kurie sudaromi pagrindinėje rinkoje, o jos nesant – kitoje labiausiai tinkamoje rinkoje;
• prielaidas, kurias naudotų rinkos dalyviai, veikiantys ekonomiškai naudingiausiu būdu;
• kainą, už kurią vertės nustatymo dieną būtų parduodamas turtas arba perleidžiamas įsipareigojimas pagal sandorį įprastomis rinkos sąlygomis pagal 9.1 punktą pasirinktoje rinkoje nepriklausomai nuo to, ar ši kaina viešai skelbiama, ar nustatoma taikant kitą vertinimo metodą.

Nustatydama pagrindinę, o jei pagrindinės nėra – kitą labiausiai tinkamą rinką, įmonė neprivalo išsamiai ištirti visų įmanomų rinkų. Pagrindinė rinka yra ta rinka, kurioje sudaromas didžiausias to turto ir įsipareigojimų perleidimo sandorių kiekis ir kurių apyvartų sumos didžiausios. Kita labiausiai tinkama yra rinka, kurioje atsižvelgiant į sandorio sudarymo ir transporto išlaidas galima užsitikrinti didžiausią gautiną sumą už parduodamą turtą ir mažiausią mokėtiną sumą už įsipareigojimų perleidimą. Tačiau, jeigu nėra tai paneigiančių aplinkybių, rinka, kurioje įmonė sudaro daugiausia sandorių dėl turto pardavimo ar įsipareigojimų perleidimo, ir yra laikoma pagrindine įmonės rinka. Jeigu pagrindinės rinkos įmonė neturi, pasirenka kitą labiausiai tinkamą rinką.

Vertinimo metodai

Nustatant turto ir įsipareigojimų tikrąją vertę taikomi vertinimo metodai, kurie tinka konkrečiomis sąlygomis, pagal kuriuos pakanka rodiklių tikrajai vertei nustatyti ir pagal kuriuos naudojama kuo daugiau viešai skelbiamų rinkos rodiklių ir mažiau neskelbiamų rodiklių. Dėl šios priežasties viešai skelbiama kaina, už kurią vertės nustatymo dieną būtų parduodamas turtas arba perleidžiamas įsipareigojimas pagal sandorį įprastomis rinkos sąlygomis pasirinktoje rinkoje, dar vadinama rinkos kaina ir laikoma geriausiu tikrosios vertės įverčiu. Nustatant turto ir įsipareigojimų tikrąją vertę, jei nėra viešai skelbiamos jų rinkos kainos, taikomi trys vertinimo metodai: lyginamasis (rinkos), išlaidų ir pajamų.

Vertinimo metodai, pagal kuriuos nustatoma tikroji vertė, turi būti taikomi nuosekliai. Tačiau vertinimo metodą galima pakeisti arba patikslinti jo taikymą, kad būtų pasiekta geresnių vertinimo rezultatų, kurie konkrečiomis sąlygomis ar pasikeitus aplinkybėms leistų patikimiau nustatyti tikrąją vertę, pavyzdžiui, atsiranda naujų rinkų; gaunama naujos informacijos; neįmanoma gauti anksčiau naudotos informacijos; patobulinamos vertės skaičiavimo taisyklės; pasikeičia rinkos sąlygos. Vertinimo metodo arba jo taikymo būdo pakeitimas laikomas apskaitinio įvertinimo keitimu.

Tikrosios vertės patikimumas

Rodikliai, naudojami patikimai nustatyti tikrąją vertę, skirstomi į tris patikimumo lygius. Pirmo patikimumo lygio rodikliai yra aktyviosiose rinkose skelbiamos tokių pačių turto arba įsipareigojimų vienetų kainos. Skelbiama kaina aktyviojoje rinkoje yra patikimiausias tikrosios vertės įrodymas. Kadangi kai kuriais atvejais finansiniu turtu ir finansiniais įsipareigojimais gali būti keičiamasi keliose aktyviosiose rinkose, svarbiausia yra nustatyti su pirmo patikimumo lygio rodikliais susijusius dalykus:

• turto arba įsipareigojimo pagrindinę rinką arba, jei pagrindinės rinkos nėra, to turto arba įsipareigojimo kitą panašią rinką;
• ar vertės nustatymo dieną įmonė gali sudaryti sandorį dėl turto arba įsipareigojimo už tos rinkos kainą.

Pirmo patikimumo lygio rodikliai nekoreguojami, išskyrus, kai įmonė turi daug panašių (bet ne tokių pačių) turto vienetų arba įsipareigojimų, pavyzdžiui, skolos vertybinių popierių, kurie vertinami tikrąja verte ir kurių aktyviojoje rinkoje skelbiama kaina yra žinoma, tačiau gauti kiekvieno tokio atskiro turto arba įsipareigojimo skelbiamą kainą nėra lengva, t. y. dėl įmonės turimo panašių turto vienetų arba įsipareigojimų didelio kiekio būtų sunku vertės nustatymo dieną gauti informaciją apie kiekvieno atskiro turto ar įsipareigojimo kainą.

Kai aktyviojoje rinkoje vertės nustatymo dieną skelbiama kaina neatitinka tikrosios vertės. Jai gali turėti įtakos reikšmingi įvykiai, pavyzdžiui, sandoriai rinkoje be tarpininkų, prekyba maklerių rinkoje arba pranešimai. Įmonė parengia ir nuosekliai taiko politiką, pagal kurią nustatomi įvykiai, galintys paveikti tikrosios vertės nustatymą. Tačiau jei gavus naujos informacijos skelbiama kaina koreguojama, pagal koreguotą kainą nustatyta tikroji vertė priskiriama žemesniam tikrosios vertės patikimumo lygiui. Kai tikrajai vertei nustatyti naudojama tokio paties turto, kuriuo prekiaujama aktyviojoje rinkoje, skelbiama kaina ir tą kainą reikia koreguoti dėl tam turtui būdingų savybių. Jei turto skelbiamos kainos koreguoti nereikia, taip nustatyta tikroji vertė priskiriama pirmam tikrosios vertės patikimumo lygiui. Tačiau pakoregavus turto skelbiamą kainą, nustatyta tikroji vertė priskiriama žemesniam tikrosios vertės patikimumo lygiui. Jeigu įmonė turi tam tikro turto arba įsipareigojimą ir tokiu turtu arba įsipareigojimu prekiaujama aktyviojoje rinkoje, to turto arba įsipareigojimo tikroji vertė priskiriama pirmam patikimumo lygiui ir apskaičiuojama pagal to turto arba įsipareigojimo skelbiamą kainą ir įmonės turimą tokių objektų kiekį. Nefinansinio turto ir įsipareigojimų tikroji vertė, nustatyta pagal turto vertintojų nustatytą vertę, turėtų būti priskiriama pirmam patikimumo lygiui.

Tuo tarpu antro patikimumo lygio rodikliai yra viešai arba neviešai skelbiami. Taigi, nekilnojamojo turto tikroji vertė, nustatyta vadovaujantis VĮ Registrų centro duomenimis, turėtų būti priskiriama antram patikimumo lygiui. Jei naudojamos panašaus turto arba įsipareigojimų aktyviose ir neaktyviose rinkose skelbiamos kainos ar kiti rinka pagrįsti rodikliai, tikroji vertė turėtų būti priskiriama antram patikimumo lygiui.

Trečio patikimumo lygio rodikliai yra viešai neskelbiami turto arba įsipareigojimų rodikliai, pagal kuriuos nustatant tikrąją vertę, viešai neskelbiami rodikliai naudojami, jeigu trūksta svarbių skelbiamų rodiklių, todėl jie gali būti naudojami tokiais atvejais, kai turto arba įsipareigojimo rinkos aktyvumas vertės nustatymo dieną yra menkas arba rinka yra neaktyvi.

Turto vertinimas tikrąja verte

Nustatant nematerialiojo, ilgalaikio materialiojo ir biologinio turto tikrąją vertę, atsižvelgiama į rinkos dalyvio gebėjimą panaudoti šį turtą pačiu geriausiu būdu, kad būtų gauta didžiausia ekonominė nauda, arba parduoti šį turtą kitam rinkos dalyviui, kuris jį naudotų geriausiu būdu. Geriausias nefinansinio turto naudojimo būdas priklauso nuo to, koks to turto naudojimas yra fiziškai įmanomas, teisėtas ir finansiškai perspektyvus, t. y.: fiziškai įmanomas naudojimas priklauso nuo turto fizinių savybių, į kurias rinkos dalyviai atsižvelgtų įkainodami turtą, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto vietos arba dydžio; teisėtas naudojimas priklauso nuo bet kokių turto naudojimo teisinių apribojimų, pavyzdžiui, nekilnojamajam turtui taikomo teritorijos plano, į kurį įkainodami turtą atsižvelgtų rinkos dalyviai ar finansiškai perspektyvus naudojimas atsižvelgiant į turto pritaikymo naudoti tokiu būdu išlaidas priklauso nuo gaunamų pajamų arba pinigų srautų naudojant turtą fiziškai įmanomais ir teisėtais būdais, kad investicijos grąža atitiktų rinkos dalyvių, investuojančių į tokiu būdu naudojamą turtą, lūkesčius.

Siekdama išsaugoti savo konkurencingumą ar dėl kitų priežasčių, įmonė gali nuspręsti nenaudoti įsigyto turto arba jo nenaudoti geriausiu būdu.

Daugeliu atvejų sandorio kaina yra lygi tikrajai vertei. Nustatydama, ar tikroji vertė pirminio pripažinimo metu yra lygi sandorio kainai, įmonė atsižvelgia į sandoriui ir atitinkamam turtui būdingas savybes. Sandorio kaina ir turto tikroji vertė pirminio pripažinimo metu gali skirtis, jei yra kuri nors iš šių sąlygų: susijusių šalių sudarytas sandoris, tačiau šio sandorio kaina gali būti naudojama kaip rodiklis tikrajai vertei nustatyti, jeigu įmonė gali įrodyti, kad sandoris sudarytas įprastomis rinkos sąlygomis; sandoris sudaromas nepalankiomis sąlygomis arba pardavėjas yra priverstas sutikti su sandorio kaina; sandorio kaina skiriasi nuo vertinamo turto tikrosios vertės. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai tikrąja verte vertinamas turtas yra tik viena iš sandorio dalių (pavyzdžiui, jungiant verslą), o sandoris dar apima neįtrauktas teises ir privilegijas arba sandorio sudarymo išlaidos įskaičiuotos į sandorio kainą.

Įsipareigojimų ir nuosavybės vertybinių popierių vertinimas tikrąja verte

Finansinių įsipareigojimų ar įmonės savo nuosavybės vertybinių popierių vertė laikoma susijusia su aktyvioje rinkoje skelbiamomis kainomis, jei ji priklauso nuo tam tikrų vertybinių popierių tikrosios vertės arba rinkos indekso, lemiančio vertybinių popierių tikrąją vertę, pokyčio. Įsipareigojimo ir įmonės nuosavybės vertybinių popierių tikrosios vertės nustatymas grindžiamas prielaida, kad įsipareigojimas ar įmonės savo nuosavybės vertybiniai popieriai yra perleidžiami kitam rinkos dalyviui tikrosios vertės nustatymo dieną. Toks įsipareigojimo ar įmonės savo nuosavybės vertybinių popierių perleidimas grindžiamas šiomis prielaidomis:

• įsipareigojimas dar nėra įvykdytas, o jį perėmęs kitas rinkos dalyvis turėtų jį įvykdyti. Vertės nustatymo dieną sandorio šalys nėra atlikusios įsipareigojimo užskaitos ar kitaip jo panaikinusios;
• įmonė savo nuosavybės vertybinių popierių dar nėra panaudojusi, o perėmęs nuosavybės vertybinius popierius kitas rinkos dalyvis įsigytų jų suteiktas teises ir pareigas. Vertės nustatymo dieną šie nuosavybės vertybiniai popieriai nėra atšaukti ar kitaip panaikinti.

Kai tokio paties arba panašaus įsipareigojimo ar įmonės savo nuosavybės vertybinių popierių perleidimo kainos neskelbiamos, o kita šalis turi tokį patį įsipareigojimą ar šios įmonės nuosavybės vertybinių popierių, tai įmonė nustato, kokia būtų įsipareigojimo ar nuosavybės vertybinių popierių tikroji vertė tam rinkos dalyviui, kuris vertės nustatymo dieną turi tokį patį įsipareigojimą ar įmonės nuosavybės vertybinių popierių.

Nustatydama įsipareigojimo ar savo nuosavybės vertybinių popierių tikrąją vertę, įmonė neturi įtraukti naujų rodiklių ir dėl apribojimo, neleidžiančio perleisti tokio objekto, koreguoti kitų rodiklių. Nustatant tikrąją vertę, apribojimo perleisti įsipareigojimą ar įmonės savo nuosavybės vertybinius popierius poveikis tiesiogiai arba netiesiogiai įtraukiamas į kitus rodiklius.