24-asis VAS: pelno mokestis

Atidėtasis pelno mokestis – tai mokestis, kurį numatoma sumokėti ar atgauti nuo turto ir įsipareigojimų balansinės vertės ir atitinkamos jų mokesčio bazės, naudojamos apskaičiuojant apmokestinamą pelną, susidariusių skirtumų. Tokie skirtumai vadinami laikinaisiais. Jei apskaičiuojant pelno mokestį turto ar įsipareigojimo balansinė vertė skiriasi nuo jo mokesčio bazės, pripažįstami atidėtojo pelno mokesčio įsipareigojimas ir (arba) turtas. Jie apskaičiuojami lyginant turto ar įsipareigojimo balansinę vertę su jo mokesčio baze.

Jei, apskaičiuojant to paties ataskaitinio laikotarpio apskaitinį pelną, sumos pripažįstamos sąnaudomis (pajamomis), o apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, jos ar jų dalis pripažįstama neleidžiamais atskaitymais (neapmokestinamomis pajamomis), tačiau dėl to nesusidaro turto ar įsipareigojimo balansinės vertės ir jo mokesčio bazės skirtumo, laikinųjų skirtumų neatsiranda. Pavyzdžiui, reprezentacinių sąnaudų dalis, pripažinta neleidžiamais atskaitymais.

Reklama (banerį galite išjungti užsiregistravę)

Apmokestinamieji laikinieji skirtumai

Apmokestinamųjų laikinųjų skirtumų, dėl kurių atsiranda atidėtojo mokesčio įsipareigojimas, pavyzdžiai gali būti tokie: laikinieji skirtumai, kurie susidaro, kai apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taikomas pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodas, o apskaičiuojant apskaitinį pelną, – tiesinis nusidėvėjimo skaičiavimo metodas ir dėl to turto balansinė vertė tampa didesnė už jo mokesčio bazę. Taip pat perkainojus turtą, jo balansinė vertė padidėja, o jo mokesčio bazė lieka tokia pati.

Įsigijus verslą ar reorganizavus įmones jungimo būdu, įsigyto turto ir įsipareigojimų vertė prilyginama jų tikrajai vertei, dėl to grynojo turto vertė padidėja, o mokesčio bazė tam tikrais atvejais lieka tokia pati.

Įskaitomieji laikinieji skirtumai

Jeigu turto balansinė vertė yra mažesnė ar įsipareigojimo balansinė vertė yra didesnė už jo mokesčio bazę, susidaro įskaitomieji laikinieji skirtumai, dėl kurių atsiranda atidėtojo mokesčio turtas. Atidėtojo mokesčio turto, susijusio su visais įskaitomaisiais laikinaisiais skirtumais, finansinėse ataskaitose turi būti parodoma tiek, kiek tikimasi gauti apmokestinamojo pelno, kuriam bus galima panaudoti įskaitomąjį laikinąjį skirtumą, nebent atidėtojo mokesčio turtas susidaro pirmą kartą pripažįstant turtą ar įsipareigojimą dėl sandorio, kuris nėra verslo jungimas ir sandorio metu neturi įtakos nei apskaitiniam, nei apmokestinamajam pelnui ar mokestiniams nuostoliams. Įskaitomųjų laikinųjų skirtumų, dėl kurių atsiranda atidėtojo mokesčio turtas, pavyzdžiai gali būti tokie:

1. abejotinos skolos pripažįstamos sąnaudomis tą laikotarpį, kada jos tampa abejotinomis, tačiau apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, jos pripažįstamos leidžiamais atskaitymais vėlesnį ataskaitinį laikotarpį. Dėl šios priežasties turto balansinė vertė tampa mažesnė už jo mokesčio bazę;
2. perkainojant turtą ir įvertinant jį tikrąja ar grynąja galimo realizavimo verte, turto vertė sumažėja ir dėl to jo balansinė vertė gali būti mažesnė už jo mokesčio bazę;
3. įsigijus verslą ar reorganizavus įmones jungimo būdu, įsigyto turto ir įsipareigojimų vertė prilyginama jų tikrajai vertei, dėl to grynojo turto vertė sumažėja, o mokesčio bazė tam tikrais atvejais lieka tokia pati.

Įmonė gali gauti ekonominės naudos iš atidėtojo mokesčio turto dėl mokesčių sumažinimo tik tada, kai ateityje ji tikisi uždirbti pakankamai apmokestinamojo pelno, iš kurio bus galima atimti įskaitomuosius laikinuosius skirtumus kaip leidžiamus atskaitymus. Todėl įmonė apskaitoje registruoja atidėtojo mokesčio turtą tik tada, kai pagrįstai tikisi ateityje uždirbti pakankamai apmokestinamojo pelno.

Atidėto pelno mokesčio turtas, atsirandantis iš nepanaudotų mokestinių nuostolių

Mokestiniai nuostoliai gali būti perkeliami į kitus ataskaitinius laikotarpius. Perkeldama nepanaudotus mokestinius nuostolius, įmonė gali pripažinti tik tiek atidėtojo mokesčio turto, kiek būsimaisiais laikotarpiais ji tikisi uždirbti apmokestinamojo pelno, kuriam bus galima panaudoti nepanaudotus mokestinius nuostolius. Atidėtojo mokesčio turto, atsirandančio perkeliant nepanaudotus mokestinius nuostolius, pripažinimo kriterijai yra tokie pat, kaip ir atidėtojo mokesčio turto, atsirandančio iš įskaitomųjų laikinųjų skirtumų.

Įvertindama tikimybę, ar per būsimuosius ataskaitinius laikotarpius bus uždirbta tiek apmokestinamojo pelno, kad būtų galima panaudoti nepanaudotus mokestinius nuostolius, įmonė turi atsižvelgti į šiuos kriterijus: ar ji turi pakankamai apmokestinamųjų laikinųjų skirtumų; ar ji gali pagrįstai tikėtis, kad bus uždirbta apmokestinamojo pelno iki nepanaudotų mokestinių nuostolių perkėlimo laikotarpio pabaigos; ar nepanaudoti mokestiniai nuostoliai atsirado dėl tokių priežasčių (ar aplinkybių), kurios neturėtų pasikartoti būsimaisiais ataskaitiniais laikotarpiais.

Investicijos į kontroliuojamas bendrąsias įmones

Kai investicijų į patronuojamąsias, asocijuotąsias ar pagal jungtinės veiklos sutartį kontroliuojamas bendrąsias įmones balansinė vertė skiriasi nuo jų mokesčio bazės, atsiranda laikinųjų skirtumų. Rengiant konsoliduotas finansines ataskaitas, laikinieji skirtumai nustatomi lyginant šiose finansinėse ataskaitose nurodyto turto ir įsipareigojimų balansinės vertes su mokesčio baze, nustatoma pagal kiekvienos įmonės, esančios įmonių grupėje, mokesčio bazę. Jei atsiranda apmokestinamųjų laikinųjų skirtumų, įmonė turi pripažinti atidėtojo mokesčio įsipareigojimą, išskyrus tuos atvejus, kai vykdomos abi šios sąlygos: įmonė gali kontroliuoti laikinųjų skirtumų išnykimo laiką; galima pagrįstai tikėtis, kad laikinieji skirtumai artimiausioje ateityje neišnyks.

Jei atsiranda įskaitomųjų laikinųjų skirtumų, įmonė turi pripažinti atidėtojo mokesčio turtą, tačiau tik tiek, kiek galima pagrįstai tikėtis, kad: laikinieji skirtumai išnyks artimiausioje ateityje; ir bus gauta apmokestinamojo pelno, iš kurio bus galima atimti šiuos laikinuosius skirtumus, kaip leidžiamus atskaitymus.

Pelno mokesčio apskaičiavimas

Ataskaitinio laikotarpio pelno mokestis apskaičiuojamas taikant mokesčius reglamentuojančių teisės aktų nustatytus pelno mokesčio tarifus. Mokėtinas ataskaitinio laikotarpio pelno mokestis arba jo permoka balanse turi būti pateikti atskirai nuo kito turto ir įsipareigojimų. Atidėtojo mokesčio turtas ir įsipareigojimas apskaičiuojami taikant tokį pelno mokesčio tarifą, koks jis turėtų būti tais ataskaitiniais laikotarpiais, kai laikinieji skirtumai, dėl kurių atsirado atidėtasis mokestis, išnyks. Atidėtojo mokesčio turtas ir įsipareigojimas turi būti pateikti atskirai nuo mokėtino ataskaitinio laikotarpio pelno mokesčio ar jo permokos. Atidėtojo mokesčio turtas ir įsipareigojimas pripažįstami ilgalaikiais. Nors kai kuriais atvejais turto ar įsipareigojimo balansinė vertė gali būti nustatoma diskontuojant (pavyzdžiui, turto atsiperkamoji vertė, sumažėjus ilgalaikio turto vertei), atidėtojo mokesčio turtas ir įsipareigojimai negali būti diskontuojami.

Mokesčio pripažinimas nuosavo kapitalo dalyje

Ūkinių operacijų, kurios registruojamos nuosavo kapitalo sąskaitose, pavyzdžiai gali būti tokie: ilgalaikio turto balansinės vertės pokytis dėl šio turto perkainojimo; nepaskirstytojo pelno likučio koregavimas dėl apskaitos politikos pakeitimo arba esminės klaidos ištaisymo taikant retrospektyvinį būdą; valiutų kursų skirtumai, atsirandantys dėl užsienio įmonės finansinių ataskaitų perskaičiavimo konsoliduojant.

Kai dėl turto perkainojimo pripažįstamas atidėtojo mokesčio įsipareigojimas, tai perkainojimo rezervas (rezultatai) apskaitoje registruojamas arba didinamas suma, kuri gaunama iš turto vertės padidėjimo dėl šio turto perkainojimo atėmus atidėtojo mokesčio įsipareigojimą.

Avansu sumokėtas pelno mokestis ir (arba) pelno mokesčio permoka užskaitoma su mokėtino pelno mokesčio įsipareigojimu. Atidėtojo mokesčio turtas ir atidėtojo mokesčio įsipareigojimas užskaitomi tarpusavyje tada, kai jie yra susiję su ta pačia mokesčius administruojančia institucija.